SVEIKA MITYBA?!

169

Prieš keletą metų buvau pasiruošusi kaip tigrė užsipulti visus, kas tik kėsinosi į mano vaikų sveikatą, pasiūlydamas jiems saldainį. Bet laimei esu gerai išauklėta ir akių nedraskiau, tik viduje nuolat kovojau su savimi.

Namuose nebuvo kvietinių miltų, geriausiu atveju tik viso grūdo speltos ir beglitiminiai. Baltas cukrus taip pat neegzistavo. O vaikai augo. Vis dažniau draugų gimtadieniuose prisiragaudavo (dažnai be soties) saldainių, pyragaičių, tortų ir sulčių. Viskas baigdavosi nemiegota naktimi su dubeniu prie lovos. Iki kito karto. 

O aš krausčiausi iš proto. Tyliai. Arba garsiai su artimesne aplinka, bet buvau visiškai nesuprasta. Kaip dabar vaiko nepradžiuginti saldumynais??? Va, imk slapčia saldainį, kol mama nemato, nes na ji išprotėjusi truputį dėl tos sveikos mitybos, ot jus kankina (tikri žodžiai, jeigu ką).

Vis ieškojau informacijos ir patvirtinimo, kad einu teisingu keliu ir vis kovojau su pasauliu.

O tada ištiko Ispanija. Net sapnuose nesapnavau, kad tuo metu kone laimingiausia ir sveikiausia pasaulio tauta realybėje pasirodė gerokai kitokia. Dukros gana greitai perėmė ispanų valgymo kultūrą. Pirkinių krepšelyje vis dažniau atsirasdavo bagetės, “normalus” cukrus ir šiaip padaugėjo užkandžių bei visokių nesąmonių, kurių priešui nesiūlyčiau.

Pradžioje buvo šokas ir kiek įmanoma kovojau su tuo. Bet kas turi paauglių, supras.

Staiga viskas, kas iš baltų miltų ir su daug cukraus tapo geidžiamiausiu maistu. Užknisau merginas nuolat kalbėdama ir pasakodama, kokia nauda ir kokia žala iš kokio maisto. Ką dar galėjau padaryti? Draugai buvo prioritetas. Tapo normalu einant iš treniruotės užeiti nusipirkti guminukų bei saldainių, kai tuo tarpu mano įdėtas obuolys ar riešutų saujelė tyliai verkė kuprinės kamputyje. Po truputį susitaikiau, kad prieš vėją nepapūsi.

Vėliau buvo etapas, kai dukros pradėjo mielai suktis virtuvėje ir eksperimentuoti. Viena mano pusė džiūgavo ir plojo katučių, tuo tarpu kitai šiaušėsi plaukai. Namuose apsigyveno Tik Tok receptai – buvo kepami turbūt saldžiausi pasaulyje amerikietiški blynai, tortai, pyragai bei sausainiai. Geriausia dalis ta, kad buvau taip įpratinusi šeimą prie mažesnio cukraus kiekio, kad viskas atrodė pernelyg saldu. Guodžiau save ir tuo, jog namuose gamintas maistas vis tiek yra geriau, nei pirktiniai saldumynai.

Bet kokia plonytė riba, kai pagalvoji. Pas abi dukras tik skirtingu metu atėjo tas amžius, kai parūpo kūno formos, dietos ir prasidėjo nevalgymas. Aš soti (net ir suvalgius tik kąsnį) – buvo populiariausia frazė namuose.

Ir vėl skaičiau, domėjausi, mačiau, kad yra problema, bet tuo pačiu ir supratau amžiaus bei santykių trapumą. Vienas ne taip ištartas žodis gali sužlugdyti metus puoselėtą ryšį, o tada atsidursi už 5 metrų aukščio spygliuotos tvoros. Ir vėl po žingsnelį lipdysi ir bandysi praminti takus. 

Ir tada pirksi ir gaminsi viską, ko tik nori, kad tik apskritai valgytų. Ir aišku bandysi kaltinti save, kad perspaudei su ta sveika mityba, su pamokslavimais ir tik gero norėjimu. O dabar perki kone nuodus savo nuosaviems vaikams, kad tik valgytų apskritai.

Palaikymo, tiesą sakant neturėjau jokio, jaučiausi tarsi viena kovočiau mūšio lauke su nematomais priešais. Vienintelė paguoda ta, kad užaugę vaikai visada turės dėl ko priekaištauti tėvams. Bent jau žinosiu, kad stengiausi padaryti taip, kad jos jaustųsi geriau.

Jau daug metų domiuosi sveikatai palankia mityba, nuolat skaitau mokslinę literatūrą, gaudau naujausią informaciją apie tyrimus, klausau podcastų bei apskritai stebiu tendencijas, ir pan. Tad ypatingai gerai suvokiu mitybos svarbą. Bet vėlgi psichologinė būsena yra ne mažiau svarbi, tad ir vėl klausimas, kas svarbiau?

Šiai dienai viskas yra daugiau mažiau ok. Nedemonizuoju jokio maisto, nesivaikau jokių populiarių dietų, bet tuo pačiu ir gerai suvokiu mitybos svarbą. Kiek įmanydama stengiuosi, kad namuose šeima valgytų subalansuotą, sveikatai palankų maistą, o tada jau nedarau jokios tragedijos dėl 11 valandą vakaro su draugais valgomo kebabo ar picos.

Grįžtant prie klausimo SVEIKA ar NESVEIKA galima ilgai ginčytis ir diskutuoti. Be to, kas vienam sveika, kitam – absoliučiai nesveika. Visi mes skirtingi ir organizmai labai individualūs. Bendrai paėmus, visiems labiausiai reikėtų vengti pridėtinio cukraus, konservantų, sintetinių dažiklių bei transriebalų.

Kalbant apie dukras, esu įsitikinusi, kad visi pokalbiai apie tai, kiek kokių medžiagų gauna iš kokių produktų, etikečių skaitymas bei analizavimas visgi suformavo teisingus pagrindus.

Ir svarbiausia – požiūrį, kad maistas yra maistas. Tiesiog vienas mums naudingas, kitas bevertis ar žalingas. Visur ir visame kame svarbiausia balansas.

1254

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Like
Close
Mamos restoranas © Copyright 2024. All rights reserved.
Close